Iniciatyvos „Saugi avis“ informacija žurnalistams dėl vilkų daromos žalos

Kiekvienais metais rugpjūčio-spalio mėnesiais suintensyvėja vilkų daroma žala, o kartu žiniasklaidoje padaugėja pranešimų apie užpuolimus. Deja, kartais pasigendame visapusiškesnio požiūrio į šią sudėtingą problemą.

Iniciatyva „Saugi avis“ stebi gyvulių augintojų ir vilkų konfliktą Lietuvoje bei užsienio šalyse ir dalinasi savo sukaupta informacija, į kurią siūlytume atkreipti apie žalos atvejus rašančių žurnalistų dėmesį.

Mėsinių galvijų ir avių skaičius Lietuvoje sparčiai auga

Avių ir mėsinių galvijų auginimas tampa vis svarbesne Lietuvos žemės ūkio šaka. Praktiškai nuo pat Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą šių gyvulių skaičius nuosekliai auga. Šią plėtrą skatina palanki Žemės ūkio ministerijos politika, augintojams mokamos tiesioginės išmokos bei problemos kitose žemės ūkio šakose, tokiose kaip tradicinė pienininkystė ar kiaulininkystė. Po to kai pradėtos mokėti tiesioginės išmokos už visas avis, jų skaičius auga maždaug po 20 procentų per metus, dėl to gausa per 5-6 metus padidėjo trigubai.

Laukinių žvėrių užpuolimai yra viena iš gyvulininkystės rizikų

Gyvulininkystė, kaip ir bet kuris kitas verslas, turi savo rizikas, kurios gali lemti neplanuotus ūkininko nuostolius. Augintinių ligos ir negalavimai gali pareikalauti papildomų išlaidų gydymui bei priežiūrai arba net sąlygoti ankstyvą žūtį. Nepalankios produkcijos kainos nuolat besikeičiančioje rinkoje gali nubraukti didesnę dalį suplanuoto pelno. Taip pat papildomų nuostolių priežastimi gali būti laukinių žvėrių užpuolimai, kai gyvuliai sudraskomi arba sunkiai sužalojami.

Reikia pripažinti, kad laukinių žvėrių daroma žala gyvulių augintojams yra reali. Ir nors absoliutūs skaičiai visos šalies mastu neatrodo grėsmingai, – per metus nukenčia maždaug vienas avių augintojas iš šimto, papjaunamos keturios avys iš tūkstančio, o patirta žala nesiekia 5 procentų nuo paramai išmokėtų tiesioginių išmokų, – tačiau tai nėra jokia paguoda nukentėjusiajam. Dažnai ūkininkai jaučiasi ir skundžiasi, kad jie yra palikti likimo – arba vilkų – valiai. Dėl to išsakoma daug karčių žodžių valstybės tarnautojų, Europos Sąjungos ar gamtosaugininkų adresu.

Valstybė padeda gyvulių augintojams

Teisybės dėlei reikia paminėti, kad per pastaruosius metus žengta nemažai svarbių žingsnių gyvulių augintojų gerovės labui. Visų pirma, 2013 buvo įvestos piniginės kompensacijos už vilkų padarytą žalą. Taip pat savivaldybėms suteikta teisė ir galimybės panaudoti dalį aplinkosauginių lėšų prevencijos priemonių rėmimui. Kaimo plėtros programą administruojančios institucijos pagaliau pripažino, kad ūkininkai savo paraiškose ūkio modernizavimui gali įtraukti priemones apsaugai nuo vilkų. Taip pat labai didelės žalos atvejais išduodami specialūs leidimai sumedžioti probleminius vilkus vasaros metu, o rudens-žiemos medžioklė imta vykdyti atsižvelgiant ir į žalos geografiją bei intensyvumą.

Dėl nesaugomų gyvulių gausėjimo auga ir žala

Ne vienoje šalyje atlikti tyrimai vienbalsiai pateikia tas pačias išvadas: žalos mastai vilkų gyvenamose vietovėse labiausiai priklauso nuo to, kiek vietovėje auginama nesaugomų gyvulių, o ne nuo vilkų skaičiaus ar jų medžioklės, kompensacijų dydžio ar teisingų administracinių praktikų. Todėl šalyje taip sparčiai augant mėsinių galvijų ir avių gausai, gyvulių augintojų patiriama žala auga panašiu tempu. Ne paslaptis, kad Lietuvoje gyvulių apsauga nuo laukinių žvėrių nėra nei populiari, nei skatinama, o gyvulių augintojus remianti Žemės ūkio ministerija nesuteikia ne tik pagalbos, bet ir bent jau minimalios informacijos apie šią problemą ir galimus jos sprendimo būdus. Todėl nutinka tokie kuriozai, kai ekonomikos mokslus baigęs ūkininkas skundžiasi, kad apie vilkų keliamą riziką jo verslui susimąstė tik po to, kai šie jau buvo įsisukę į avių bandą. Pagal oficialią statistiką, trečdalis žalos patiriama, kai tie patys ūkiai užpuolami pakartotinai, taip pat yra ūkininkų-nelaimėlių, kurių augintiniai nukenčia net po 5–10 kartų per metus. Tai rodo, kad gyvulių apsauga nepasirūpinama net ir po jau įvykusių nelaimių.

Tyrimais nustatytos veiksmingiausios apsaugos priemonės

Svarbu prisiminti, kad laukinių žvėrių daroma žala bei gyvulių apsauga nuo plėšrūnų nėra nei nauja, nei išskirtinė problema Lietuvai. Dažnas vyresnio amžiaus žmogus gali papasakoti, kaip gyvulius nuo vilkų saugodavo jo jaunystės metais. O visos vilkus (ir kitus stambius plėšrūnus) turinčios pasaulio šalys susiduria su panašiais iššūkiais, kaip ir mes. Tik vieni apsaugos tradicijų niekada neturėjo, kiti jas sėkmingai išsaugojo, o treti, – kaip ir Lietuva, – paprasčiausiai užmiršo. Šiandien gerų pavyzdžių ir trūkstamų žinių galime pasisemti iš tų šalių, į kurias vilkai sugrįžta po labai ilgo laiko tarpo, nes ten žmonėms tenka iš naujo mokytis sugyventi su laukiniais plėšrūnais. Pavyzdžiui, į Vokietiją vilkai sugrįžo daugiau kaip prieš 15 metų, o mokslininkai vertina, kad šalyje jau kuris laikas gyvena virš 200 vilkų. Dėl šių pokyčių prieš ketverius metus buvo atliktas išsamus tyrimas apie priemones, kurias vertėtų taikyti gyvulių apsaugai nuo šių plėšrūnų. Išnagrinėję mokslinę literatūrą ir kitų Europos šalių patirtį, tyrėjai konstatavo, kad nors šimtaprocentinių apsaugos priemonių nėra, tačiau yra keletas itin efektyvių, kurios labai stipriai sumažina užpuolimų tikimybę. Pagrindinės siūlomos priemonės yra elektrinis aptvaras ar tinklas ir gyvulius saugantys šunys, o veiksmingiausia – naudoti jas kartu.

Apsaugos priemonė	Rekomendacijos
Elektrinė tvora (aptvaras)	5 laidai ar juostos: 20, 40, 60, 90, 120 cm aukščiuose.
Elektrinis tinklas (avims)	Kai naudojamas be šunų, turi būti bent 110 cm aukščio.
Saugantys šunys	Mažiausiai 2 brandūs šunys vienai bandai.

Sėkmingai apsaugai kliudo paprastos klaidos

Nors šios priemonės žinomos ir Lietuvoje, mūsų ūkininkai neretai teigia, kad jos neveikia. Deja, kartais jie patys nebūna net bandę kritikuojamų priemonių ar tiesiog remiasi nuogirdomis. Tačiau dažniausiai neigiama nuostata atsiranda dėl to, kad naudojamos netinkamos arba netinkamai įrengtos priemonės, neatsižvelgiant į apsaugos nuo vilkų specifiką.

Pagrindinės daromos klaidos: (a) avių ganymui skirtas žemas elektrinis 1-3 juostelių „piemuo“ laikomas pakankama apsauga nuo vilkų; (b) nepakankamai tvirtai įrengus elektrinį tinklą arba įrengus per mažą aptvarą, vilkų išgąsdinti gyvuliai jį patys išverčia iš vidaus; (c) manoma, kad arti namų laikomi gyvuliai yra automatiškai saugūs ir jiems nebereikia jokios apsaugos; (d) laikinos arba pagalbinės priemonės (pvz. vėliavėlių tvora ar garsiai leidžiamas radijas) taikomos kaip nuolatinė apsauga.

Apsaugos priemones nuo vilkų reikia įrengti teisingai

Tam, kad apsauga būtų efektyvi, reikia laikytis kelių pagrindinių taisyklių. Elektrinis aptvaras turi būti bent 1–1,2 m aukščio, 5 juostų arba vielų, su nuolat tekančia bent 4500 V elektros įtampa. Reikia stebėti, kad nebūtų elektros nutekėjimo per besiliečiančią augmeniją, kad neatsirastų ruožų be pakankamos įtampos. Taip pat svarbu užtikrinti, kad gyvuliai neišverstų aptvaro iš vidaus, todėl jis turi būti pakankamai tvirtas, o viduje turi būti užtenkamai erdvės, kad gyvuliai jaustųsi esantys saugiu atstumu nuo aplink aptvarą bėgiojančių vilkų. Elektriniam tinklui galioja tos pačios taisyklės: turi būti pakankamai aukštas (apie 1,1 m), reikalinga nuolatinė įtampa bei apsauga nuo išvertimo iš vidaus. Kad aptvaras nebūtų išverstas pačių gyvulių, galima jį juosti be smailų kampų, kuriuose gyvuliai būna linkę spiestis ir tikėtinas išvertimas, taip pat svarbu sutvirtinti tą vietą, per kurią gyvuliai suvaromi vidun, nes jie linkę per ten pat veržtis lauk.

Tinklą, aptvarą ar net iš bėdos ir paprastą tvorą galima papildyti pagalbiniais elementais: įrengti dar vieną elektros juostą viršuje, siekiant aptvarą paaukštinti ir apsisaugoti nuo peršokimo, ištempti elektros juostą prieš aptvarą, kad vilkui nebūtų patogu prieiti ir kastis ar šokti per viršų, ištempti papildomą juostą su vėliavėlėmis, kad jos tarnautų kaip psichologinis barjeras. Jeigu nėra galimybės aptverti visą ganyklą elektriniu aptvaru ar tinklu, galima tam skirti mažesnį plotą, į kurį gyvulius būtina suvaryti vakare bei per didelį rūką ar lietų, kai vilkai gali vaikščioti nepastebėti žmonių.

Apsisprendus įsigyti šunį apsaugai taip pat svarbu išvengti rimtų klaidų. Visų pirma, banda turi būti pakankamai didelė, kad pats šuns laikymas apsimokėtų, nes jį reikės matinti ir prižiūrėti ne prasčiau, nei jo saugomus gyvulius. Taip pat rekomenduojama laikyti bent du šunis, kad jiems patiems būtų drąsiau ir banda neliktų be sargo, kai vieno jų nebus aptvare, pvz., išvežus paskiepyti ar gydyti. Šunys privalo būti tinkamai auginami ir dresuojami, kad bandą laikytų savo šeima, nebūtų agresyvūs gyvulių atžvilgiu, taip pat nekeltų grėsmės žmonėms.

Auginant mėsinius galvijus ganėtinai veiksminga priemonė yra kartu laikyti ir kelis suaugusius galvijus, kurie dažnai patys pajėgūs apsiginti nuo vilkų bei apsaugoti jauniklius.

Taip pat labai svarbu žinoti, kad vilkas prisibijo tiesioginio susitikimo su žmogumi, o ne jo pastatų ar įrenginių, todėl tamsiu paros metu, per didelį rūką ar lietų plėšrūnai gali ateiti prie vienkiemių ir gyvenviečių. Tai reiškia, kad gyvulių apsaugai šalia namų galioja tos pačios taisyklės, kaip ir nutolusiose ganyklose.

Ūkininkai gali rinktis iš įvairių apsaugos priemonių

Reikia pripažinti, kad išvardintos apsaugos priemonės nėra pigios. Tai lemia ir labai maža pasiūla dėl kol kas menko susidomėjimo. Nors dėl savo ilgaamžiškumo ir veiksmingumo apsaugos priemonės greitai atsipirktų regione, kur vilkai yra dažni svečiai gyvulių ganyklose, tačiau ūkininkai pagal savo galimybes gali rinktis ir pigesnes priemones. Tokiu atveju būtina pasidomėti jų veiksmingumu, taip pat patartina derinti kelis apsaugos būdus, kurie veikia pagal skirtingus principus ir taip vienas kitą papildo.

Daugiau informacijos apie įvairius apsaugos būdus, taip pat apie tai, ką daryti patyrus žalą, kuriuose rajonuose didžiausia žalos rizika, kompensacijas ir prevencijos paramos galimybes galima rasti gyvulių augintojams skirtoje svetainėje www.SaugiAvis.lt.